Disko tvarkymas diegiant openSUSE Linux

Pats atsakingiausias žingsnis diegiant Linux operacinę sistemą – tai nurodyti, kurioje disko vietoje įdiegti naująją sistemą. Diegiant openSUSE Linux, įprastai automatiškai pateikimas koks nors diskų skaidinių sąrankos (angl. disk partitioning/partition setup) pasiūlymas, kurį, jei norite, galite keisti, arba galite pradėti nuo pradžių kurti visiškai naują sąranką savarankiškai. Toliau pateikiami paaiškinimai ir paveiksliukai iš openSUSE Leap 42.3 diegimo (tinka versijoms nuo openSUSE 13.2)

Automatiškai rodomas pasiūlymas įprastai remiasi tokiomis taisyklėmis:

  • Jei pakanka nepanaudotos disko vietos, tuomet siūloma įdiegti į ją, pvz.:

  • Jei vietos nepakanka, įprastai pasiūloma sumažinti arba pašalinti esamą skaidinį, pavyzdžiui diegiant šalia Microsoft Windows:

  • Jeigu diegiant openSUSE 11.4 arba naujesnę versiją aptinkama jau įdiegta kokia nors Linux operacinė sistema (nebūtinai openSUSE), tuomet gali būti siūloma importuoti esamą skaidinių sąranką iš senos Linux sistemos, tačiau suženklinant (angl. format) šakninį (/) skaidinį, t.y. ištrinant visus pagrindinius senos operacinės sistemos duomenis, pavyzdžiui:

Dažniausiai automatinį skaidinių pertvarkymo pasiūlymą galite priimti tokį, koks yra, ir eiti prie kitų Linux diegimo parinkčių.

Jei vis tik norite arba kurti sąranką, tuomet pagrindiniame skaidinių sąrankos lange galite spausti vieną iš mygtukų:

Pagrindiniame skaidinių sąrankos lange nuspaudę mygtuką Keisti siūlomas nuostatas (angl. Edit Proposal Settings), galite pakeisti kai kurias pagrindines parinktis, pagal kurias sukuriamas automatinis pasiūlymas:

Naujos operacinės sistemos duomenys į diską gali būti įrašomi

  • pagal tradicinę sąranką skaidinių pagrindu (rekomenduojama rinktis dėl paprastumo) arba
  • LVM (Logical Volume Manager) pagrindu (galite išbandyti, jei esate patyręs naudotojas). Disko dalis, kuri būtų priskirta prie LVM, skaidinių tvarkytuvėse gali atrodyti kaip vientisas skaidinys, tačiau iš tiesų Linux sistemose LVM yra tarsi virtualių skaidinių (tomų) konteineris ar virtualus diskas, kurio viduje gali būti daug skirtingų tomų su skirtingomis rinkmenų išdėstymo sistemomis. LVM tomų dydis gali būti lanksčiau keičiamas nei įprastų skaidinių. LVM privalumas taip pat ir tame, kad galite pasirinkti užšifruoti visos sistemos duomenis (tačiau tuomet sistema veiks lėčiau).

Prieš keičiant skaidinių sąrankos parametrus, pravartu žinoti, kokie dažniausiai Linux sistemose naudojami skaidiniai/tomai:

  • Šakninis (/) tomas – tai būtinas skaidinys, į kurį diegsima pati operacinė sistema. Šakninio skaidinio prijungimo vieta žymima vienu pasviruoju brūkšniu „/“, nes Linux sistemoje visos rinkmenos ir aplankai talpinami medžio principu, o pačio aukščiausio katalogo kelias yra „/“; pastarasis katalogas vadinamas šakniniu (angl. root volume, root partition; nepainiokite su root naudotojo (administratoriaus) asmeninių duomenų katalogu „/root“). Priklausomai nuo diegiamos programinės įrangos gausumo, šakniniam skaidiniui siūloma skirti bent 5-10 GiB, bet vargu ar reikės daigiau kaip 20–30 GiB netgi kartu su asmeniniais naudotojo duomenimis. Jei lygintume su Microsoft Windows sistema, tai šakninis tomas būtų kažkas panašaus į „C:“ disko atitikmenį. Nuo openSUSE 13.2 versijos numatytuoju atveju šakninis skaidinys būna BTRFS rinkmenų sistemos išdėstymo tipo, tačiau galite rinktis ir kitą tipą, pvz., EXT4, ypač jei šakniniame skaidinyje nėra gausu laisvos vietos.
  • Mainų (angl. swap) tomas – tai tarsi laisvosios prieigos atminties (RAM) praplėtimas standžiajame diske. Jis neturi tokios prijungimo vietos, kad jo turinį būtų galima pasiekti naršant Linux sistemos kataloguose. Paprastai siūloma mainų skaidiniui skirti dvigubai daugiau disko vietos nei kompiuteryje yra RAM, tačiau dažnai neprireikia didesnio nei 2–4 GiB dydžio. Nors apskritai pastarasis skaidinys nėra būtinas, tačiau reikalingas, jei norite naudotis kompiuterio užmigdymo į diską (angl. hibernate) funkcija.
  • Naudotojų asmeninių duomenų (/home) tomas arba vadinamasis „namų“ skaidinys sistemoje prijungiamas kaip katalogas, kurio kelias yra „/home“. Jei vietos diske yra užtektinai, dažnai „namų“ skaidiniui paskiriama visa likusi laisva disko vieta. Nebūtina turėti atskiro namų (/home) skaidinio, tačiau jį turėdami, ateityje galėsite drąsiai iš naujo įdiegti Linux operacinę sistemą išlaikydami ankstesnės sistemos naudotojus ir jų asmeninius duomenis. Paprastai atskiro „/home“ tomo nebūna tik tada, kai diske yra mažai vietos – tada naudotojo duomenys (/home katalogas) būna šakniniame tome kaip ir sisteminiai duomenys; t. y. kai nėra atskiro „namų“ skaidinio, tuomet pačiai sistemai sistemai išeikvojant daugiau vietos (pvz., diegiant daugiau programų) lieka mažiau vietos asmeniniams duomenims, taip pat tuomet ateityje gali kilti sunkumų, jei norėsite išlaikyti naudotojų duomenis iš naujo diegdami Linux. Jei lygintume su Microsoft Windows sistema, tai „namų“ tomas būtų kažkas panašaus į „D:“ disko atitikmenį. Nuo openSUSE 13.2 versijos numatytuoju atveju „namų“ skaidinys būna XFS rinkmenų sistemos išdėstymo tipo, tačiau galite rinktis ir kitą tipą, pvz., EXT4, ypač jei ateityje norėtumėte keisti šio skaidinio dydį.
  • EFI paleidyklės (/boot/efi) skaidinys reikalingas, jei kompiuteris operacinių sistemų paleidimui naudoja UEFI. Šio skaidinio tipas privalo būti FAT su „0x00 EFI Boot“ žyme: UEFI programinė aparatinė įranga (angl. firmware) pasileidžiant kompiuteriui paprastai ieško pirmo FAT skaidinio su /EFI/BOOT/bootx64.efi rinkmena, kurią vykdant gali būti nukreipiama į dar kitą.
  • Paleidyklės (/boot) atskirą skaidinį reikia sukurti tais atvejais, jeigu norite užšifruoti sistemą (pvz., pasirenkate „Užšifruotas LVM pagrindu“). Kitais atvejais paprastai neverta kurti atskiro /boot skaidino, t. y. /boot katalogas gali būti šakniniame skaidinyje.

Trumpai apie minėtus rinkmenų išdėstymo sistemų tipus (jų yra gerokai daugiau!):

  • EXT4 – Linux operacinėse naudojamos EXT rinkmenų išdėstymo sistemos ketvirtoji versija, pasižymi stabilumu ir yra gana populiari, tačiau jos kūrėjai ateityje nebeketina toliau tobulinti EXT; openSUSE 13.1 ir kiek senesnėse versijose EXT buvo numatytoji rinkmenų sistema tiek šakniniam, tiek „namų“ skaidiniui; bet kurį EXT2/EXT3/EXT4 skaidinį galima konvertuoti į BTRFS;
  • BTRFS – santykinai nauja ir vis dar tobulinama; eiliniam naudotojui pagrindinis jos privalumas tame, kad leidžia kurti momentines duomenų kopijas (angl. snapshots); momentines kopijas galima tvarkyti su snapper komandinės eilutės programėle, kuri openSUSE sistemose turi grafinę sąsają – atskirą YaST2 valdymo centro modulį, taigi netyčia sugadinę operacinę sistemą, galite gana paprastai grįžti prie ankstesnės jos būsenos; taip pat atsižvelgia į tai, ar skaidinys yra SSD diske, ar tradiciniame magnetiniame; BTRFS trūkumai tame, kad ji yra santykinai lėtesnė, kartais automatinis senų momentinių kopijų šalinimas sutrinka ir skaidinyje ima greitai trūkti laisvos vietos.
  • XFS – jau gana senoka; santykinai greičiau nuskaito ir įrašo dideles rinkmenas (tačiau kiek lėčiau – daug smulkių rinkmenų); XFS trūkumai tame, kad sistema gali nežinoti apie duomenyse palaipsniui atsirandančias klaidas (tarkim dėl disko nusidėvėjimo), skaidinių negalite sumažinti (angl. shrink) (galite tik didinti).
  • FAT – sena ir santykinai paprasta; šiandien kaip FAT dažnai būna suženklintos (angl. formated) nedidelės laikmenos (atmintukai, SD kortelės); populiari FAT32 atmaina riboja rinkmenos dydį iki 4 GiB (pvz., į tokią laikmeną nepavyks įrašyti DVD atvaizdžio), tačiau pastarojo apribojimo neturi exFAT atmaina.
  • NTFS – naudojama Windows operacinėse sistemose pradedant XP versija; dažnai išoriniai standieji diskai bei didelės talpos atmintukai taip pat būna suženklinti kaip NTFS.

Jei norite, kad diegyklė sukurtų naują automatinį disko skaidinių išdėstymo pasiūlymą atsižvelgdama į jūsų pačių pasirinktas disko dalis, tuomet:

  • pagrindiniame skaidinių sąrankos lange spauskite Kurti skaidinių sąranką (angl. Create Partition Setup);
  • pasirinkite diską ir spauskite mygtuką Toliau,
  • varnele pažymėkite, kuriuos standžiajame diske jau esančius skaidinius reiktų negrįžtamai ištrinti (sunaikinant visus juose esančius duomenis), ir/arba pažymėkite, kurią skaidiniams nepriskirtą vietą naudoti;
  • papildomai nuspaudus mygtuką „Keisti siūlomas nuostatas“ atsivers toks pat langas, kaip ir nuspaudus analogišką mygtuką pagrindiniame skaidinių sąrankos lange, tačiau dabar skaičiavimai būtų atliekami jūsų pasirinktoms disko dalims, o ne toms, kurias automatiškai pasirenka pati diegyklė.

Gerokai sudėtingesnes disko skaidymo parinktis, skirtas patyrusiems naudotojams, galite matyti pagrindiniame skaidinių sąrankos lange spausdami

  • arba Kurti skaidinių sąranką ir po to Individualus skaidymas (ekspertams) (tuomet įkeliama iš tikrųjų kompiuterio diske esanti skaidinių konfigūracija),
  • arba Skaidinių tvarkytuvė patyrusiems (tuomet įkeliama automatiškai diegyklės pasiūlytoji konfigūracija, kurią galite tiesiog patikslinti_)._

Atsivėrus patyrusio naudotojo veiksenos langui, galite:

  • Atnaujinti įrenginius – įkelti iš tikrųjų kompiuterio diske esančią skaidinių konfigūraciją;
  • Importuoti prijungimo vietas – importuoti skaidinių sąranką iš jūsų pačių pasirinktos jau įdiegtos Linux sistemos;
  • kairėję pasirinkus „Standieji diskai“ ir po to norimą diską – klonuoti diską, sukurti naują skaidinių lentelę, taip pat pridėti skaidinius;
  • pasirinkus konkretų disko skaidinį – pašalinti, perkelti paskirus disko skaidinius, keisti jų dydžius ir įeiti į parametrus;
  • pasirinkus konkretų disko skaidinį ir nuspaudus Keisti – nurodyti jo prijungimo vietą, suženklinti, nurodyti vardus (tomų žymes) ir keisti kitus parametrus.

Patyrusiems naudotojams skirtuose languose nepatariama kurti ar keisti BTRFS skaidinių, jei BTRFS ketinate naudoti momentinėms kopijoms kurti, antraip ateityje turėsite problemų atnaujindami openSUSE sistemą (BTRFS su įgalinta momentinių kopijų funkcija galite naudoti tik jei sąranką automatiškai pasiūlė pati diegyklė).

Jei naudojate ne naujo populiarėjančio tipo GPT tipo disko skaidinių lentelę, o anksčiau buvusio populiaraus MBR/DOS/MSDOS tipo skaidinių lentelę, tuomet svarbu žinoti, kad MBR/DOS/MSDOS tipo skaidinių lentelėje gali būti:

  • arba tik iki 4-ių pirminių skaidinių

  • arba vienas išplėstinis (angl. extended) skaidinys, jame praktiškai neribotas kiekis loginių skaidinių, ir iki 3-jų pirminių skaidinių.


Taigi jei MBR/DOS/MSDOS tipo skaidinių lentelėje jau yra keturi pirminiai skaidiniai, bet norėtumėte turėti daugiau skaidinių, tuomet turėsite ištrinti bent vieną esamą pirminį skaidinį ir vietoj jo sukurti išplėstinį skaidinį, o visi nauji papildomi skaidiniai turės būti loginiai skaidiniai, kurie priklausytų išplėstiniam. Linux sistemą galite diegti ir į pirminį, į ir loginį skaidinį (tuo tarpu Windows gali būti diegiama tik pirminiame skaidinyje).

Tuo tarpu naujo tipo GPT tipo disko skaidinių lentelėje pirminių skaidinių skaičius praktiškai neribotas.